Po velnių. Viskas darosi taip sudėtinga.
Ypač tai, kas anksčiau atrodė paprasta.
Ir vėlgi. Tuo pačiu tai labai juokinga ir naivu.
Aš juk žmogus, negaliu nemylėti.
Negaliu n e s i r ū p i n t i tuo ką myliu.
O vistiek gaunu skuduru per veidą.
Nejau ir aš taip stebinau mane mylinčius?
Jei taip, tai suprantu, kodėl TAI, kartais baigiasi.
Bet tada supranti, kad gyveni...

Bet avinėliui gyventi nenoriu leisti.
Bent jau ne dabar.

Let it flow.

Nemėgstu dalintis.
Nemoku dalintis.
Nenoriu dalintis.

Ir nejuokingos juodosios dėmės, kai jų per daug.
Kai jos juodos ir kai jos duobės.

Žinoma, kad skauda.
O tu nežinai.
Arba nenori žinoti.
Vienžo.

Rimtumas ir Kvailystė susitiko ant upės kranto, kaip Likimo buvo parašyta.
Įsimylėjo vienas kitą, kaip krantas myli kitą krantą ir stebėjo vienas kitą.
Kvailystė nesuprato, kodėl Rimtumas gali sėdėt ant upės kranto, glausti jonvabalį prie žando ir stebėti upę sraunią.
O tuo tarp Rimtumas, suvokti negalėjo, kaip Kvailystė upe bėgioti gali ir purslus taškyti į šalis, panert ir vėl išlįsti.
Savo gulbės kūną baltą vandeniu vilgė ir trumpą kaklą prausė.
Trynė nuodėmes Kvailystė ir upėje skandino. Gražu.
Rimtumas aplink save ramumą skleidė, viena akim Kvailystę stebėdamas, kita kažkur nuklysdamas.
Kvailystė krantan nelipo, o ir Rimtumas upe nebrido.
Užsispyrę nejudėjo.
Akys valgė vienas kitą, rankos siekė rankų, žodžiai tirpo tamsoje, tyla gaudė naktyje.
Laužas spragsi, varlės gurgė, sukosi į viršų dūmai, plaukė valtis vidur upės.
Taip jie ten ir susitiko. Tiko.
Kaip ilgai ir kur jie plaukia, žino tik tiesa ir turbūt apgaulė, melas, viltys ir svajonės, rimtos mintys ir kvailionės.

Te.

-

Keista, kaip sunku apsakyti žodžiais kasdienybę.
Kaip sunku kasdieniškai, paįvairinti dieną.
Kaip sunku tiesiog paklausti, kažko kasdieniško.
Bet ar tikrai?
Išlindau į saulės šviesą, tai kodėl slepiesi tu?

Kas čia šiandien visiems darosi?
Nori, kaip geriau, o išeina, kaip visada.
Pradžia visada tokia graži.
Bet juk smagiausia, žmones idiotus, už virvelių tampyti, kai jie tiesiu keliu važiuoja.

O dar tokie įsitikinę.
Jei neklausyčiau - [link] - i š p r o t ė č i a u.
Nervina, kai žmonės gailisi savęs, taip kovodami sau dėmesio.
Nervina, kai žemina prieš kitus, norėdami atrodyti aukščiau.
Nervina, kai į šešioliką sakinių, atsako vienu žodžiu.
Nervina, kai baigiasi daina.
Nervina, kai apsimeta, jog viskas gerai.
Nervina, kai meluoja.

Kai myli ir nesako.

O žinai? Viskas šiandien mane nervina.

"Tau kas dieną džiaugsmą dovanosių,
visą savo širdį atiduosiu..."


bum

Ar jaučiat šį nuostabų orą?
Ar širdim jaučiat?

O mes ėmėm ir pajautėm.
Susikrauni šmutkes, porą stiklo ir svarbiausia gerą kompaniją.
Pačią geriausią.
Ir su traukiniu.

Ką pametei, niekada nebegrįš.
Dėl to aš atsiprašau Mažojo savo Fėjaus, kurio niekada nepamiršiu.
Negadinkim draugystės meile.

Štai taip baigiasi balandis,
nuskrenda kartu su pražydusiais žiedlapiais anapus mano lango...
Taip pat subtiliai.