Po velnių. Viskas darosi taip sudėtinga.
Ypač tai, kas anksčiau atrodė paprasta.
Ir vėlgi. Tuo pačiu tai labai juokinga ir naivu.
Aš juk žmogus, negaliu nemylėti.
Negaliu n e s i r ū p i n t i tuo ką myliu.
O vistiek gaunu skuduru per veidą.
Nejau ir aš taip stebinau mane mylinčius?
Jei taip, tai suprantu, kodėl TAI, kartais baigiasi.
Bet tada supranti, kad gyveni...

Bet avinėliui gyventi nenoriu leisti.
Bent jau ne dabar.

Let it flow.